O treciasis, kurio vardo nepamenu, susuko:

– Kaip po velniu, jie tave ismes. Ka daryti, jei gaka isalks pries mums paskambinus mokytojui?

– Negali buti! – susuko jam Ridis. – Ziurek, kokios geros akys!

As apipyliau juos panieka. Gal neaisku, kokias akis turiu prastai apsviestoje spintoje. Taciau abejojantis su palengvejimu linktelejo ir Ridis atsiduso.

– Draugai, mums reikia pagalbos.

Palikti! Pries pusvalandi man tapo aisku, kad jiems reikia rimtos pagalbos. Tikrai neatsisakyciau poros psichiatru buvimo musu kompanijoje. Taciau Ridhi turejo kita plana:

«Mano pusbrolis mokosi baigti burtininko specialybe… Jei negali patarti, tai eikime pasiduoti mokytojui.

– Kas yra Elrikas? – sumurmejo paputes vyras. – Taip, jis ims tokia kaina, kad mes patys tada tapsime kabliukais maitinti.

– Elrik, Elrik, – liudnai, bet uztikrintai uzbaige Ridis.

– As pries! – susuko treciasis, kurio vardas del mano neatsargumo isnyks sios komiskai erotines istorijos metrasciuose. – Turite ji… atsiprasau del pirmojo antkapio, jis tiesiog baisus zmogus!

Riddy atsisuko i ji ir pasake:

– As sutinku. Ir as pasiruoses isklausyti jusu pasiulymus.

Daugiau pasiulymu nebuvo, todel likau vienas. Nepamirskite uzrakinti duru. Dar karta apsidairiau. Stalas centre, prie kurio pabudau, pasirode esas lova be ciuzinio, istumta i centra. Dar du stovejo prie sienu. Palei sienas yra pora dideliu spinteliu ir dvokiancios lempos. Kaip jie cia neuzdusta? Siauras, debesuotas langas tiesiai po lubomis. Puikus kadras norint pradeti siaubo filma. Kazkaip mano kosmare susimaise visi zanrai, o as nesu tokiu miksu megeja. Mano Kostjanas aiskiai veluoja. Na, jis neiseis manes nepazadines? Ne sitas!

– Sedi ramiai, kodel tau kyla bedu?

Pasokau ir pradejau dairytis, bet net tamsiuose kampuose nemaciau garsiakalbio. Labai artimai skambejo pazistamas moteriskas balsas. Bet salia nebuvo ne vieno.

– Kas ten?

Jie man neatsake. Nepaisant visko, kas vyksta, dar negalejau pripazinti, kad esu isprotejusi… ar linkusi i klausos haliucinacijas.

– Labas, – svelniai susuko ji. – Kur tu esi?

– Stai as, – sumurmejo jis man nusivyles. – Nerek taip.

Kai supratau, kad zodziai sklinda is mano pacios burnos, vel sokau i vieta. Ne, psichiatrine diagnoze dar galima perziureti. Ir pries man panikuojant, mano balsas suskambo tiesiai mano galvoje:

– Uzsiciaupk! Ar tu apskritai ko nors bijai?

Dabar as bijau…

– Kas tu esi? – vis tiek garsiai paklausiau.

– Jie mane atgaivino… Bet kaip tu cia atsidurei, yra didelis klausimas. Bet nepulk i beda, meldziu misko baltasias dvasias, tik nepulk i beda…

Ji susnibzdejo. Kaip paaiskejo, as vis dar nepavargau stebetis:

– Tayee… kaip tu? Tai tu ar kas?

«As», ne, ji turejo verkslenti.

– Kodel anksciau tylejai?

– As buvau issigandes. O kai as pabudau, tu jau buvai paciame ikarstyje!

– Ar as maistuosiu?

Ji nutilo ir daugiau man neatsake. Beje, as irgi neturejau noro bendrauti. Tai butina, as cia visa laika sedejau ir bent patariau! Ji issigando. Na taip. O stai, pasirodo, siautejau pacioje pazistamiausioje aplinkoje.

Kai is koridoriaus pasigirdo juokas, suskubau vel isisupti i antklode ir atsiremti i siena. Saziningos imones gelbetojas kazkodel buvo pacios linksmiausios nuotaikos:

– Debilai! Susale kretinai! Jus neturejote jokio giros tarp jusu triju?

Ir juokdamasis isiverze i spinta, kiti skubiai uzdare duris ir pastume ji link saves. Naujasis vaikinas buvo gerokai vyresnis uz ankstesnius – mazdaug mano amziaus. Beveik malonios isvaizdos blondine, jei ne situacija, kuri dabar iskreipia bet koki suvokima. Savo juoku jis priverte jaunesniuosius raudonuoti ir nekalbejo zodziu:

– Idiotai su seno mokhryak smegenimis! Kvaila…

Iki siol didziausia drasa parodes Ridis pertrauke:

– Pusbrolis! Jus paemete trisdesimt procentu musu stipendijos likusiam metu laikui, kad mus izeidinetumete?

– Trisdesimt? – atsakydamas nusijuoke dar linksmiau. – Jau penkiasdesimt!

– Ka?

– As patariu, o tu klausai ir skaiciuoji savo galva. Lavonai nekromanto disertacijai paimti is patvirtinto saraso! Jie tikrina, ar nera kitu itarimu del rysio su dvasiomis iki septintosios kartos raganu kraujo, kad butu isvengta ne zmoniu sugrizimo. Rinkti artimuju parasus… Ir, pasakysiu, ne visada paveldetojai pasiraso nora prikelti taip anksti mirusi turtinga dede…

– Elrik, ar gali sutrumpinti? Ka turetume daryti?