Jis atsisedo ant kedes salia manes tik tada, kai mano gelbetojas atsisveikino ir isejo.

– Na, Olga, susipazinkime. Dmitrijus Aleksandrovicius. Jus neprivalote prisiminti. Jei viskas klostysis gerai, tai po poros dienu atsisveikinsime amziams. Ar esate pasiruose pasveikti?

– Labai! – siltai jam nusisypsojau.

– Viskas gerai. Poziuris yra pats svarbiausias dalykas. Deja, jusu bukles priezasties dar nenustateme. Kai kurie bandymai bus paruosti iki ryto – gal tada situacija taps aiskesne. Neskaitant blogiausio…

– Kas yra blogiausia?

– Prie sio pokalbio grisime rytoj, Olga. Jus galite tureti normalu nuovargi, o ne kokia nors leukemija.

– Ka?!

– As juokauju. Gal but. Poilsis.

Jis atsistojo ir nuejo link duru.

– Dmitrijus Aleksandrovicius! – Laukiau, kol jis apsisuks. – Jusu humoras per daug priestaringas!

Maniau, kad jis sypsosi – tik akimis. Ir vis delto jis isejo pro duris.

Aplink viskas tyliai duzge, o uz jos buvo kelios tuscios lovos. Moteris gulejo toliausiai, matyt, be samones. Ir viskas aplinkui uze. Tayishka kuri laika erzino mane savo malonumais, bet paskui irgi nutilo, leisdama pagaliau ramiai issimiegoti.

– Tavo kabliukas numire! Vel! – ir ikyrus juokas.

– Ir gerai, kad ji mire. Atsikratykime kuno ir apsimeskime, kad nieko neivyko.

– Uz septyniasdesimt procentu stipendijos!

– Taip, tu visiskai begedis, pusbroli!

– Vaikinai, jei ji vel mire, kodel ji ziuri i mus?

Vis delto susukau, apsidaires i pazistama nemalonia kompanija. Dabar vilkejau didziulius marskinius – daresi vis patogiau, nors vos denge mano klubus. Ir ant koju pasirode skuduriniai batai. Is karto aisku, kad jie apsirenge nuotykiams, bet as laiku issijungiau. Miela blondine nustojo juoktis ir priejo prie manes. Jis atsiduso ir prisipazino:

– O, ji vel gyva. Gerai, susitarimas yra susitarimas. Jei ji pati nenori mirti, as baigsiu darba. Duok man krepsi, as uzdesiu jai ant galvos. Ir eikite i koridoriu – isitikinkite, kad kelyje nieko nesutiksite.

Si karta man prireike vos poros minuciu prisitaikyti prie sio zaidimo taisykliu.

– Cha! – As manau. – Dabar, kai tik isveda mane i koridoriu, jis rekia is visu jegu. Veliau pamatysime, kas turi nekromanto diploma, o kas – akademijos magija.

– Net negalvok apie tai! – manyje susuko Tayishka. – Jie mus nuzudys! Nes mes nesame ju patvirtintu sarase!

– Tu visiskas kvailys, ar ne? Tada nuveza mus ramiai baigti i miska.

«Gal liksime vieni su juo ir susitarsime…» – vel sumurmejo ji.

– Kvaila!

– Bet ne tik jis reikalavo, kad ohalnikai musu neliestu! Ne tik tai!

Vargsas sugalvojo bet kokia potekste, kad tik toliau tiketusi. guztelejau peciais. O jei tu teisus? Si sviesiaplauke padare piktadario ispudi: draugams pasake, kad mane nuzudys, o pats… kur, nezinau? Ir ar nebutu geriau, jei mane nuzudytu? Tuo tarpu jie kazkur stumdesi, ant galvu uzsidejo dulketa maisa. Tesiau vidini dialoga:

– Taigi leisk jiems tave nuzudyti. Tada tuoj grisiu namo. I intensyviosios terapijos skyriu.

– Jei negrisi?

– Jei grisiu?

– Jei grisiu su tavimi?

Argumentas. Turejau tai gerai apgalvoti.

– Ir viskas yra geriau nei mirti…

– Geriau visai nemirti!

Atrodo, kad negalime del to susitarti. Zinoma, mano realybeje man taiskos nelabai reikia. Bet kaip as galiu zinoti, kas atsitiks su manimi, mano mylimoji, kai ji pagaliau bus nuzudyta?

Snabzdesys aplink mane liovesi ir dabar manes nebestumde po kambari. Atrode, kad Elrikas paliko nevykelius ir vede mane toliau. Pradejau suklupti, bet jis tvirtai pareme mane uz alkunes, neleisdamas nukristi. Atrodo, jau begome per miska – vis toliau nuo galimos pagalbos. Ir tai sukele panika.

– Elrikas! – As skambinau.
– Ar tu ketini pirma mane nuzudyti ar isprievartauti?

Atsakydamas jis tik nusijuoke. Geras atsakymas, issamus. Net Tayishka nustojo priestarauti.

– Elrik, gal galime susitarti? – Pabandziau dar karta.

– Nekelk triuksmo, – atsake jis ramiu balsu. – As neketinu taves nuzudyti. Jei nepateksite i beda, yra keletas variantu.

– Galimybes? – Kazkodel toks atsakymas mane sunerimo. – Kuri? Priesingu atveju as vis dar galvoju, ar tureciau mirti, ar ne.

Jis vel nusijuoke. Tada jis norejo paaiskinti:

– Parduok tau kur nors. Vis dar gyvas ir grazus. Ir tada subraizykite savo naujaji savininka apie Omsko sriti…

– Tomskas! Apygarda! – Negalejau susilaikyti. – I vergija, ar ka?

– Na, priklausomai nuo sekmes… Vergijoje – taip tau butu geriausia. Issivalykite puodus, issluokite grindis, pamaloninkite savo seimininka – viskas taip, kaip buvo pries mirti ir darytu.

– Man nepatiko! – susuko ji, bet tuoj pat nutilo. Kaip man zinoti, kaip Taiska praleido ilgas ziemos naktis be mano prieziuros? Taciau ji patvirtino, kad jai «tai nepatinka».