– Tavo mintys labai izeidziancios, Olja!

as atsidusau. Ji turi tiek ambiciju, kad galetu man priestarauti. Tyliai.

Supratusi, kad laikas miegoti arba jie manes pasiilgs, nenorejau atsisveikinti su savo mylimomis baltomis sienomis. Dmitrijus Aleksandrovicius dabar jau seniai uzsiemes, o kai as atsibusiu, jo pamaina tikriausiai bus baigta. Turejome isspresti problemas siuo metu, bet as tikrai nenorejau. O ka gi nekromantas darys su mano negyvu kunu? Ir jei ketinu ka nors daryti, verciau ten nebuciau.

Po poros valandu dykai suklupes koridoriuje zvilgtelejau i personalo kambari. O ten, pasirodo, kava buvo pilama be manes. Na, o as sutrikusi atsisedau ant tolimiausios taburetes. Mano charakteris toks, kad galiu lengvai pritapti bet kur. O cia dauguma veidu jau pazistami. Vitalina Ivanovna, kuri cia daznai atvyksta is bendrosios terapijos, buvo sutrikusi del mano izulumo ir del inercijos pajudino savo puodeli mano kryptimi. Dekingumo asaru nuplautas, gurksnoju is dziaugsmo. Karcios, be cukraus ir pieno. Grozis!

Конец ознакомительного фрагмента.