Ji buvo sutrikusi ir sumurmejo kazka nesuprantamo. Taciau turime pripazinti jos skoni: Dmitrijus Aleksandrovicius is tikruju sukrete ir mane. O kitas jo klausimas dar labiau pakele nuotaika:

– Ar tai Kostja tavo draugas?

– Kodel domites, pone reanimatologe? – Nebegalejau sulaikyti ironijos.

«Nebutu skaudu zinoti», – pasidave flirtui. «Kuo daugiau priezasciu zmogus turi gyventi, tuo didesnes jo galimybes».

– Tik todel? Ech! Ir as labai laukiau, kada uzsiregistruosiu kaip megstamiausia, kad gauciau privilegijas!

– Ar noretum kavos? – is karto suprato.

– Neturiu jegu daryti tai, ko noriu!

– Tai uzdrausta. Esu cia tam, kad tave isgydyciau, o ne nuzudyciau.

– Ar reanimatologai tokie pikti?

– Priminsiu tau atnesti pusrycius… jau vakariene. Ar nori i tualeta?

Pokalbis pasisuko neromantiska linkme. As susiraukau:

– Galiu eiti pats!

Jis ilgai maste, tada linktelejo:

– Gerai. Bet tik su slaugytoja. Pabandykite dabar atsistoti.

As ne tik pabandziau, bet ir susokau jam ne itin erotiska lambada. Dmitrijus Aleksandrovicius buvo priverstas pripazinti, kad as gana pajegus patekti i tualeta, nors ir priziurimas slaugytojos. Is kambario jis isejo visiskai kitokios nuotaikos nei neseniai.

Kol as su malonumu valgiau troskintus kopustus ir bulviu kose is plastikinio indo, Tayishka aimanavo:

– Linkiu tau ir man likti cia! Tie, kurie ten yra, yra tikra nelaime, bet tie, kurie cia, yra tokie nekromantai! Beje, Olya, paprasyk jo pagalbos! Gal jis zino, kaip sutalpinti tave ir mane? Nors ne, neklausk! Ir tada staiga jis mane ten atsius ir as ten pasiklysiu be taves…

Kramciau kopusta ir neatsakiau. Naivus vis dar nesuvoke, kad vietiniai nekromantai niekada nepatikes musu istorija. Ir jei as reikalauju, jie nukreips mane i visiskai skirtingus nekromantus – ir jie gali buti ne tokie draugiski. Paskutinis dalykas, kurio noreciau, kad Dmitrijus Aleksandrovicius manytu, kad esu isprotejes.

* * *

Paaiskejo, kad intensyvi terapija – ne pati geriausia vieta bendrauti. Pacientai, net ir tie, kurie yra samoningi, yra susitelke i savo problemas. Cia galite tiesiogine prasme suskaiciuoti vaikstynes ant pirstu… jei turite tik viena pirsta. Medicinos personalas taip pat visada uzimtas. Slaugytojos dar noriai atrezia kelias frazes, bet nespeja sedeti salia manes ilgiau nei penkias minutes, o gydytojai cia kaip robotai. Atrodo, tik komandos «i operacine», «pasitikrinkite kraujospudi», «registruokis i kardiologija» arba «kodel vis dar nera laboratorijos? Ar turiu paciam begti i laboratorija ir maldauti juos ant keliu, kad siek tiek paskubetu?!”… Ir vos tik nutyla, jie pasitraukia i savo slapta kambari ir, esu tikras, akimirksniu parvirsta. uzmigti Kaip kitaip jie apmokestinami?

Dmitrijus Aleksandrovicius is tikruju grizo namo… neuzteko pykcio pries ji. Siandienine reanimatologe, moteris, tokia pat griezta kaip ir kiti gydytojai, uzdave man lygiai tokius pacius klausimus, o paskui tik linktelejo galva, taip pat tikedamasi nuodugnesnes diagnozes. Man pasidare nuobodu. Kazkaip telefonu ikalbinau Kostja, kad rytoj man atnestu nesiojamaji kompiuteri ir pora knygu. Jis mane kankino taip ilgai, kad visoje savo sloveje prisiminiau, kodel su juo issiskyriau. Jis greitai pamirso palengvejima, kuri jaute greitosios pagalbos automobilyje, kai paaiskejo, kad as gyvas! Taciau nieko negalima padaryti – per nekromantines peripetijas Kostja pasirode esas vienintelis mano rysys su isoriniu pasauliu. Jis tures mane pasitikti pusiaukeleje. Ir man teks pakesti jo nuoboduli.

Del to pagaliau pasidaviau norui pamiegoti vakare. Mes su Tayishka tai aptareme tarpusavyje. Atrode, kad nekromantas siandien suteike man laisve pailseti, o tai reiske, kad galime tureti paskutine galimybe pazvelgti i niuru dvara.

Kaip neiprasta pabusti vienam ir nesaukti entuziastingu suksniu del dar vieno prisikelimo! Atsimerkiau: kambarys buvo tuscias, o aplink tamsa. Mano itarimai, kad laikas musu pasauliuose visiskai sutapo, pasitvirtino. Pasak Maskvos, cia turetu buti apie dvylika, taciau vargu ar kas nors is ciabuviu tai itaria. Su Taishka pagalba man pavyko susidoroti su aliejine lempa – ji kvepejo nemalonu ir nedave daug sviesos, bet bandziau prisitaikyti. Pirmiausia apsidairiau po kambari: nieko naujo. Tada ji tyliai atidare duris ir pasinere i koridoriu.

Mirtina tyla. Kiekvienas zingsnis siame vakuume girdimas ne kaip nereiksmingas osimas, o kaip vienintelis garsas. As pasiurpau. Gal reanimacijoje nebuvo taip nuobodu… Bet man reikejo informacijos ir miego. Ir nesvarbu, kad is pilno miego gaunu tik pati panirimo procesa. Nepakeiciama Taiska sugeba mus abu atpalaiduoti.

Letai pajudejau apsviestu koridoriumi, ziuredama i lempa. Kas zino, kas manes laukia uz kito kampo? Ir cia buvo daug posukiu. O begaliniame labirinte pakeliui nesutikau ne vienos sielos, del ko supykau. Gal jauciausi blogai! Arba tau reikejo skubiai nusiprausti, o siame didziuliame karste buvo visiska dezertyracija. Bet man net i galva neatejo mintis kam nors paskambinti. Ji reke tik is dziaugsmo, kai uz kito kampo pasirode pazistama jauki svetaine. Dar daugiau, ir jus turite tiketi labirinto magija, kuria megsta rodyti filmai apie psichines ligas.

Laukines durys nebuvo uzrakintos. Kai isejau, jis sucype, bet dabar nejauciau jokios baimes. Galu gale nebuvo paskelbta taisykle, kuria galeciau pazeisti. Lauke tamsu ir siek tiek vesu. Ji pakele lempa auksciau ir apsidaire: priekyje – obelu sodas, uz jo – auksta tvora. Ir nematyti ne vieno zmogaus… tiksliau, jokios prisikelusios darbo leles. Dar zengiau kelis zingsnius ir sustojau – neisivaizdavau, kur einu toliau.

– Tu nepabegsi.

As kruptelejau, bet laikiausi ir neatsigreziau.