– Zinau, pone Sciacca. Elrikas prisieke mane.

Buvo trumpa pauze, po kurios balsas kiek priartejo:

– Jis talentingas magas. Bet esme ne priesaikoje – aplink visa perimetra yra nepramusama apsauga. Niekas negali cia nei ieiti, nei iseiti, nebent as to noriu.

– Nenuostabu. O sargybiniai prie vartu diena veikiau kaip svita, ar ne?

– Tai tiesa. kodel tu neziuri i mane

Klausimas nebuvo toks paprastas. Kazkoks nesusipratimas del nekromanto motyvu gasdino, bet dabar jau nebedrebejau is baimes. Arba man tiesiog patiko girdeti jo balsa – malonu ir per daug panasu i man patikusio zmogaus balsa. Taciau vos tik atsisuksite, sis jausmas issisklaidys. Ir tada ateis laikas siaubui ir baimei, o ne testi pokalbi. Todel nekantriai laukiau – kur balta, beveik pilnatis virs aukstos tvoros.

– Kam tau manes reikia, pone? – Nelaukdama atsakymo ji vel paklause: «Kodel manes laukete? Jei viska teisingai supratau, nuo vaikystes zinojai, kad atsidursiu siuose namuose. Taigi jie liepe Elricui padeti savo pusbroliui. Tarsi jie butu tiksliai numate sia akimirka.

– Kodel tu neziuri i mane, Tayishka?

– Jus nenorite atsakyti, ar as uzduodu neteisingus klausimus?

Vel tyla, kurioje sugebejau pajusti pribloskiancia mirties tyla. Bet as zinojau, kad jis stovi – trim zingsniais uz manes. Ir as tikrai tikejausi paaiskinimo. Uzmerkiau akis, kai jis prabilo – neitiketinas visisko panirimo i jo balsa jausmas:

– Ateities negalima tiksliai pamatyti. Labai retai pasitaiko momentu, kai pavyksta pagauti bendras trajektorijas – aiskias ar neaiskias. Ir taip, kai pirma karta sutikau tave, pamaciau viena is tu trajektoriju. Ir kaip matote, as neklydau.

Susidomejimas priverte atmerkti akis, bet neskubejau apsisukti:

– Ar galite placiau paaiskinti, pone Sciacca? Tai ne tik smalsumo reikalas… tai gebejimas prisitaikyti prie bet kokiu zaidimo taisykliu, bet tam jis turi suprasti taisykles.

– Tu visai ne toks, koks turejai buti. Is viso.

Jis tai kartojo daznai, o tai greiciausiai rode tam tikra ypatinga sio punkto reiksme. As nusisypsojau:

– Prisimenu jus, pone Sciacca, nors buvau labai jaunas. Ir galiu pasakyti, kad nuo to laiko jus taip pat labai pasikeitete. Tik akys ir balsas liko nepakite.

– Akys ir balsas? – negalejo pasakyti, ar nustebo. Tonas vis dar buvo tas pats. – Gerai, as kai ka paaiskinsiu. Mazdaug ta pacia trajektorija jis mate mirstancioje merginoje. Tau buvo lemta mirti jaunam. O likimui lemta grizti su ypatingomis ziniomis. Butent siu ziniu man reikia is jusu. Ir todel tave tada isgelbejau ir ilgam palikau, nes visisko supratimo is dveju metuku vaiko nesitikejosi. Taigi jis leido tau gyventi dvidesimt metu ir vel mirti. Ir del tos pacios priezasties as taves nepazadinau. Turejo buti klaida, todel nieko nepadariau, kad padeciau tiems, kurie jus prikele. Jei pats buciau tave sugrazines, nebuciau padares ne vienos klaidos. Ir ji turejo tai leisti. Ar zinote, ka as turiu galvoje?

Tiesa sakant, mane apeme saltkretis. Kaip netiketi ateities prognozemis? Tai buvo tarsi filmo ziurejimas atsukimo rezimu: jis zinojo kelis kadrus ir pabaiga, bet jam vis tiek truko epizodo. Ir vis delto jis tikriausiai mate filma apie Tayishka istorija!

– Nesuprantu, – pamelavau. – Kaip isspresime sia problema?

– Paskaties uz mani, Tayishka.

Letai apsisukau. Nepaisant vos mirgancios vilties, pamaciau bjauru veida pazistamomis akimis ir bjauria sypsena. Kazkaip susilaikiau nuo susiraukimo. Nekromantas primerke akis.

– Yra keli budai gauti informacija is jusu. Kankinimas, – pries tesdamas mano ispletusias akis ivertino jis, – yra geriausias ir greiciausias budas. Bet jie pades tik tuo atveju, jei jus pats jau gavote reikiamu ziniu. Ir as del to negaliu buti tikras. Ir antrasis budas yra labiausiai paplites tvirtinimas. Bent jau aciu. Dekingumas jumyse ugdomas dvidesimt metu. Tavo mama prisieke uz tave, kad viena diena tu ateisi pas mane ir grazinsi skola. Bet dabar, kai ziuriu i tave, nejauciu to rysio tarp musu.

pazvelgiau zemyn. Jis sunkiai mokejo skaityti minciu, kitaip nereiketu jo tardyti. Bet as negalejau net paziureti i Taiska. Dabar ji be zodziu verke viduje – ji buvo cia patraukta, ir jos dekingumas buvo tikras, dvidesimt metu. Jei tik duociau jai varda, ji atiduotu viska uz miela siela. Ir paskelbsiu. As tiesiog susideliosiu savo prioritetus. Bet dabar logika pasiule ka kita: as, as esu ta prisikelimo klaida, jo ilgai laukta nepadorios nekromantijos klaida. Ir ka jis darys su manimi, nes taip ilgai buvo pasirenges laukti mano pasirodymo?

– Todel paziurek man i akis, Taiska, ir dar karta pasakyk – ar gavai kokiu ziniu, susijusiu su demonu pasauliu? Asurai, gaki ir youki i musu pasauli izenge tukstancius metu, bet niekas anksciau nebuvo arti ju pasaulio. Taigi dar karta pasakyk man, Tayishka, kad tu ten nebuvai arba nezinai apie perejima tarp musu pasauliu.

Mano akys gal kiek issiplete, bet balsas tikrai susvyravo:

– As nezinau.

– Tavo melodija.

«As…» Suprates, kad man reikia ka nors paaiskinti, ieskojau zodziu. «As dar nesupratau, ka pamaciau ten, uz mirties ribos». Bet tai ne demonu pasaulis!