Turejau rekomenduoti:

– Matau viena iseiti – ugni is visu keturiu pusiu.

Jis susikaupe, paziurejo, bet tada linktelejo:

– Ne visai. Galbut nekromantui gali buti idomu eksperimentuoti su tokiais egzemplioriais! O dar geriau: visai jam apie tai nesakyk…

– Na, tu teisingai supratai! Gerai, biciuli, nuzudyk si padara ir eikime eksperimentuoti ir pasiduoti. Cia nuobodu.

Nors melavau be sazines grauzaties, Elrikas i si akivaizduma nekreipe demesio. Jis issitiese, tada atsikele ant alkunes ir masliai pazvelge i padara:

«Gakiai yra ypatingas demonu tipas. Ir jie turi tik viena tiksla – valgyti. Galima sakyti, misko sargai. Taciau skirtingai nei asurai ar youki, gaki neturi savo kuno, todel gyvena zmonese: vaikai, ligoniai, beprociai, kurie neturi stabilios samones.Na lavonuose.Bet jie gali tik kraujuje isikibti i magija. Kuo daugiau magijos tuo stipresne gaka. O raganos turi didziausia magijos koncentracija, todel jos yra is karto sudeginama po mirties, kad ir kas atsitiktu.Gakis, kaip ir visi demonai, ateina is kito pasaulio.Ir jokie burtai negali to sustabdyti.

Nors nustebau, kad Elricas pasivargino issamiai atsakyti i mano klausima, taciau neskubejau dziaugtis:

– Bet jus taip pat esate magas, tai yra, rizikuojate!

Vel nusijuoke – matyt, imunine sistema stiprina juokas, kitaip nepaaiskinsi, kodel jis nuolat juokiasi:

– As jau gana senas, ir, kaip matote, nesu pats silpniausias.

Noreciau su tuo gincytis, bet buvo ir svarbesniu klausimu:

– Gerai, protingas vaikinas su magija kraujyje, demono slapimu, ir eime is cia. Ji suletejo tiesiai pries musu akis.

– Leciau, – sutiko jis. – Bet dantys tokie pat astrus. Zinoma, galiu ji nuzudyti, bet pirmiausia man reikia garantijos. Prisiekiu, kad nebandysi begti.

– Prisiekiu! – lengvai atsakiau. Tiesa sakant, tai ne pionieriaus priesaika, o tiesiog islikimo vardas.

Elrikas dabar ziurejo man tiesiai i akis.

– Ne, ne taip. Pakartokite: «Prisiekiu, kad nepaliksiu taves desimt zingsniu».

Guztelejau peciais ir kartojau tai zodis po zodzio. Bet jis nepaleido:

– «Prisiekiu, kad paklusiu tau, kol perduosite mane naujajam seimininkui».

Butent siuo metu mano intuicija pradejo nerimauti pulsuoti kazkur pilvo duobeje, bet vis tiek istariau zodzius. Elrikas brukstelejo pirstais man i nosi ir lengvai pasoko ant koju. Mergina manyje tyliai klausesi musu pokalbio ir tiesiog pritare mano sprendimams.

Elrikas mostelejo ranka ir visa nakti aplink rata degusi melyna ugnis akimirksniu dingo. Padaras, lyg tik laukdamas signalo, iskart puole i prieki – nors jo judesiai buvo leti, lyginant su vakarykste, vis tiek judejo neblogu greiciu. Gakka soktelejo aukstai, taikydamasis stipriausio prieso, bet Elrikas, atrode, pagriebe sauja oro, sviede i ja. Tos pacios ugnies ciurksle trenkesi i butybes gerkle, todel ji pirmiausia reke, o tada apsisuko ipusejus skrydziui ir nukrito ant zemes. Jis plazdejo dar kelias sekundes, o paskui nusileido. Neblogai! Taciau is skerdienos pradejo kilti balksvi, gyvi garai. Sustingau is siaubo, bet Elrikas, priejes arciau, ta pacia melsva ugnimi nuplove migla, kol visiskai isnyko. Taigi, kiek supratau, buvo sunaikintas pats demonas, ne tik jo kiautas.

– Oho! – Nuosirdziai prisipazistu. – As irgi noriu!

Elrikas pazvelge i mane ir vel svelniai nusijuoke.

«Tu neturi magijos, todel ji nesviecia». Tokie kaip jus turi gimti turtingose seimose arba gimti apskritai.

– Kokia grazuole, – tariau isizeidusi. – Beje, ar nebandete isvaryti tu paciu demonu?

– Ka reiskia isvaryti? – nesuprato jis.

– Egzorcizmas. Kaip kitaip? – blykstelejo mano erudicija.

Taciau Elricas tik siek tiek kilstelejo antaki atsakydamas ir atsiprasymu atreze:

– Nesivelkite, berasciai, i jums nesuprantama tema!

Vel isizeidziau, bet tingejau gincytis. Paziurekime, kuris is musu cia nerastingas.

Kuri laika vaiksciojome per tankme, tada pasukome takeliu. Skuduriniai batai ant koju buvo gana nuvalkioti, ypac po vakaryksciu nuotykiu. Ir dabar marskiniai nebeatrode dideli ir jaukus. O mes ejome ir vaiksciojome. Apsidairiau, kad nepraleisciau tinkamo momento. Elrikas ejo priekyje, as siek tiek atsilikau. Jis net neatsigreze. Ir tada, negaisdamas laiko, pasitraukiau i sali. Zinoma, vis dar nepamirsau, kad kaip ir vakar jis mane suras. Bet tai nereiskia, kad neverta bandyti! Jei rasiu, vel pabegsiu. Tada vel ir vel. Kol jam nuobodu.

Taciau nubeges vos kelis zingsnius staiga sustingau vietoje. Lyg oras priekyje yra lanksti guma: nera i ka pataikyti, bet judeti i prieki darosi vis sunkiau, uzstrigsi. Bet as sukandau dantis ir bandziau prasiverzti pro nematomus spastus.

– Ka tu darai? – ramiai paklause Tadziska.

– As begu! – pareiske akivaizdu.

– Kur tu begsi? Prisiekei burtininkui, kad nepabegsi.

Jos svelnus balsas kartu su klampia erdve viska padare aisku. Priesaika! Tai nebuvo tik zodziai ir ne paprastas spragtelejimas pries nosi! Sis kirminas mane taip pririso prie jo! Tayishka buvo pilna pykcio iki keiksmazodziu: kodel si gyvate neispejo?! Ar tu atsisedai ir ziurejai, kaip as uzsidedu virves? Bet pyktis akimirksniu peraugo i baime… Uz ka as pasirasiau?! Ir dar viena pykcio banga apeme bevarde, beprasme, kvaila Taiska, kuri visiskai nieko nedaro, kad mus abu isgelbetu!