Galiausiai jis sustojo, apsuko mane ir atitrauke krepsi nuo veido. Mano rankos buvo suristos uz nugaros – taip stipriai, kad skaudejo. Tiesa sakant, aplinkui buvo miskas. Nors labai tamsu, negalite atskirti augalijos tipu, bet tai yra miskas ir miskas Afrikoje. O sioje supuvusioje vietoje – miskas. Elrikas pasilenke, kad bent ka nors pamatytu mano israiskoje.

– Nejaugi tu atsitiktinai ne mergele? Tai butu naudinga.

Galvoje isgirdau Tayishkos atsakyma: «Zinoma, ji mergele! Kokios tos bjaurios prielaidos apie padoria mergina? As jai atsakiau kitaip: «Ar prisimeni mano Kostja? Taigi dar pries sutikdamas ji, manes jau nebebuvo mergele.» Tayishka nervingai stauge ir nutilo. Vel turejau sesti taksi uz mus abu:

– Kas priklauso nuo mano atsakymo? Jus taip pat isakete siems beprociams manes neliesti!

Elrikas linktelejo.

– Yra viena vieta. Nekromantas, labai senas ir gerbiamas, dirbau pas ji puse etato… tai liepe atvesti visas animacines mergeles. Tikriausiai jam tereikia merginos… tarnyboje.

– Labai idomu. Labai tiesiai i prieki. Ypac idomu, kokios paslaugos reikalauja tavo senolis, kad butu mergele?

– Kaip as tureciau zinoti? Galbut del kokiu nors eksperimentu. Ka tu turi prarasti? Ir taip as uzsidirbu pinigu, o tau malonus gyvenimas… tarnyboje.

Jei galeciau istiesti rankas, tai padaryciau.

– Skamba taip viliojanciai! Ypac apie eksperimentus!

Elrikas nesuprato sarkazmo ir todel buvo linksmas:

– Na, reikalas buvo issprestas graziai! Jeigu tu jam patinki, tai visi pasiliks savo pyragus.

Tayishka rektelejo ant manes, as negalejau to suprasti: arba jai patiko sis variantas, arba ji nezinojo zodzio «eksperimentai» reiksmes. As galvoju laikytis savo pyragu, kaip siuloma. Kas surisa jaunai merginai rankas, bet neturi koju? Ji spyre anti tarp jo koju, o kai jis aimanuodamas susilenke per puse, uzdejo ta pacia peda jam ant veido. Elrikas krito atbulai, o as pasinaudojau momentu, kad isiverzciau i tamsia tankme.

– Gakis tave suvalgys, kvaily! – susvilpe jis paskui mane.

Bet as begau ir begau. Ignoruodamas ir jo perspejima, ir Tayishkos cypima. Taigi tegul ji leidziasi eksperimentams, kai busime apgyvendinti. O as cia ramiai mirsiu ir gyvensiu be patirties sirdziai brangiame reanimacijos skyriuje.

Laimei, visada buvau aktyvus – taip pat ir sportavau. Nors ir nepateko i olimpine komanda, ji vis tiek sugebejo atsitraukti nuo nepasiruosusios persekiotojos. Ji sustojo tik tada, kai pradejo nepakeliamai deginti plaucius. Ji prispaude nugara prie medzio ir nuslydo ant zemes. Nubrozdinimai, i kuriuos nekreipiau demesio begdama, dabar buvo visiskai jauciami. Laimei, bent akys nepazeistos, turint galvoje, kad suristomis rankomis braidziu po naktini miska, vos apsviesta menulio.

Kazkodel Tayishka viduje verke. Ji turejo buti issigandusi, kvaila.

– Neverk, Tanyukh! – guodesi. – Atrodo, ju nebera! Jei musu draugas neturi suns uosles, jis vargu ar ji ras.

«Ne del to as verkiu», – sumurmejo ji. «Dabar gaki mus praris – niekas nesuzinos».

– Palauk, – nesupratau. – Ar norejai eiti pas senuka eksperimentuoti, mano pamisusi mergele?

– Kodel nenoretum? Visada bus laikas mirti. O nekromantai gali buti labai malonus…

Nerekiau vien todel, kad bijojau patraukti ne karta juos minejusiu zmoniu demesi. Siu butybiu dar neisivaizdavau, bet jei jos yra nors kiek maziau malonios nei kitos sio pasaulio butybes, tai verciau atideti pristatyma. Ir Tayishka toliau aimanavo ir aimanavo:

– Kas dabar? Jei pasieksime ryta, kur eisime toliau? Atvyksime i sostine begediskais marskiniais? Taip, as mieliau cia mirsiu, nei isgyvenu tokia geda.

– Taigi mirti.

– Taigi as mirsiu!

– Mirsta!

– O, prisiminiau! Turiu meiluze… O jei pas ja ateisime, ar viska nuosirdziai paaiskinsime? Oi!

– Ar tai tas pats idiotas, kuris tave pasodino ant zirgo?

– Na taip!

– Nezinau, kaip i tai atsakyti.

– Taigi eikime pas ja!

– Ar turite ypatinga nepadorumo forma, Tanjukai? Ji nuzude tave maziau nei pries diena! O dabar atrodysime taip: «Sveika, ponia! Mes tokie beprociai, kad net po mirties atejome tarnauti tavo kvailumui! Ne, kodel iskart apalpote?

– Ka turetume daryti, Ol? – ji eme dar stipriau verkti.

– Isgyvenk, Tanyukh. Kai tik su tuo susitvarkysime, pradesime ieskoti budo, kaip issiusti mane namo taves nenuzudydami.

– Taigi stai ko mums reikia, kad pamatytume nekromanta! – ji vel susijaudino.

– Sakiau, kad pirmiausia isgyvenk. Ar tau sunku girdeti?

Ji neatsake, taip pat gaudydama osiancius garsus jos kryptimi. Kazkur labai toli trukinejo sakos ir garsas vis artejo. Pasokau ant koju, tikedamasi, kad mus surado tik Elrikas – bandysiu dar karta su juo susidoroti. Taciau Taishka pacioje pradzioje nuzude vilti:

– Kabliukas! Tiksliai sakau – kabliukas!

– Kokia gaka? – Esu pasiruoses uzduoti si ilgai uzsitesusi klausima.

– Visada alkanas vaiduoklis! Labai greitas ir labai stiprus. Kabliuka galima atremti tik liepsnosvaidziu. Ji mus praris, Ol…

Puikiai. Ir mano rankos taip pat suristos uz nugaros. Gal bandys pabegti? Taciau «labai greito» apibrezimas buvo painus. Ir tai teisinga. Garsas augo kaip viesulas – pries kelias sekundes jis atskriejo is toli, dabar buvo girdimas labai arti. Is tikruju kaip lektuvas, lekiantis per krumus. Ir po kurio laiko pamaciau…