Ji stauge prazuciai – labai tyliai ir tik todel, kad to reikejo kencianciai nervu sistemai. Tada ji atsigreze. Elrikas stovejo ant tako, sukryziaves rankas ant krutines, tyliai laukdamas, kol man isaus visi mano bandymai. Jis net nesijuoke! Padetis, i kuria patekau, buvo tokia juokinga, kad sukele jam sumaisti, o ne linksmybe! Velnias…

* * *

As tarsi isjudinau kojas, grizdama i kelia. As visai nesu iprates atsidurti tokioje situacijoje, kai neturiu jokios nuomones. Tayishka visiskai kankino:

– Gerai, Ol, gerai. Siek tiek aptarnaukime nekromanta, tada jis pades mums abiem. Kodel nepadejus geros paslaugos? Jis nusius tave i tavo megstama intensyviosios terapijos skyriu, bet mane paliks cia. O jei nekromantas bus malonus, tai as liksiu su juo, dirbsiu daugiau nei bet kas kitas atsidekodamas…

– O kaip Dmitrijus Aleksandrovicius? – piktai paklausiau. – Tikrai nenorite vel jo matyti kaip atsisveikinima?

Ji pavargusi atsiduso. Ne, paziurekite i ja: ji sugalvojo sau meiluzi, o dabar liudi. O tai, kad siuo metu ji ir as esame vezami ten, kur niekas nezino, kur mus veda, yra nesamone, neverta jos emociniu isgyvenimu.

Tolumoje driekesi miesto sienos. Sostine, kaip as pats supratau ir kaip patvirtino Taiska, is tokio atstumo primena viduramziu Europos miesteli. Nekromagu, vagiu princesiu ir kitu piktuju dvasiu akademija buvo tolumoje, visai uz misko, kuri pravaziavome. Bet mes nevaziavome i miesta – Elrikas sankryzoje pasuko i desine. Nenorejau klausineti, bet artejant prie tikslo pradejau nerimauti.

Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo panasus i siurpia viduramziu pili. Ir butent to pasamoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganetinai grazus is tolo, poros aukstu pastatas, pastatytas zemumoje, buvo didziulis ir visai negasdinantis. O pries ji esantis zydinciu obelu sodas nepadejo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikde, buvo auksta tvora. Kuo arciau, tuo labiau ji slepesi, o be zydinciu obelu ir gana maloniai atrodanciu dvaru liko tik be galo auksta tvora. Kodel, galima paklausti, aptverti nama tokia apsauga, jei nera ko slepti? Ir jei tai nera budas uzkirsti kelia neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam sveciui. Sios mintys negalejo nesijaudinti, o busimas susitikimas dar nezadejo nieko linksmo.

Prie vartu stovejo sargybiniai – du vyrai, atpazine Elrica ir abejingai jam pamojave ranka. Zinoma, nieksas nemelavo, bent jau apie tai, kad cia dirbo ne visa darbo diena. Girgzdedami prasivere vartai ir mus ileido. Nuleidusi galva skubejau pasivyti Elrica ir stengiausi nekreipti demesio i zvilgsnius. Taciau mano isvaizda publikai paliko teise bent jau nustebti.

Ir dar vienas netiketumas: sen bei ten buvo zmoniu viduje. Vieni dirbo sode, kiti slave takus. Bent jau man tai suteike vilties, kad ziaurumai cia nevyksta nuolat. Ar neimanoma ismokyti tiek daug zmoniu tyliai stebeti ziaurumus? Arba as tik guodziau save ta mintimi. Tayishka, kuri ilgai tylejo, staiga susnibzdejo:

– Bijau, Ol… Nesuprantu, kodel taip bijau…

– Taip. Laiku – man jos nebuvo gaila. – Net keista, kad tu issigandai dabar, o ne po to, kai tau buvo nupjautas trecias mesos gabalas.

– Bet nekromantai gali buti malonus, ar ne? – Ji manes neguode, guode save.

– Lazinuosi, kad yra. Stai kodel jie vadinami nekromantais, kurie isvertus is senoves graiku kalbos reiskia «geranoriskas filantropas».

– Kas yra malonus?

– Turetum uzciaupti Tanjuka. Su jusu pagalba iveikeme sia netvarka.

Elrikas sugriebe mane uz rankos ir patrauke i prieki. Namuose, kur is pradziu buvo didziule ir jauki svetaine, po to kazkokiame prieskambaryje – jau tamsesnis, kitas prieskambaris, po posukio, dar vienas, galiausiai istume i prieskambari. Taip pat didziulis, bet tai neturi nieko bendra su pirmojo kambario komfortu. Aplink pilkos akmens sienos, akmeninis stalas ir akmenines kedes. Ir ne sielos. Kai apsidairiau, uz manes suskambo durys. Staigiai pasisukau ir uz manes stovi besisypsantis Elrikas.

«Tai malone, kurios manes paprase mano pusbrolis ponas Sciacca».

– Matau. Puiku, Elrik. As laukiau taves, Tayishka. Laikas grazinti skolas.

Ir vos pries sekunde nebuvo ne vieno, is kur dabar skambejo balsas. Bet as nepasisukau – sustingau. Musu bendra samone su Tayishka iskart sukure vaizda. Dmitrijus Aleksandrovicius, labai panasus i nekromanta nuo vaikystes… Nekromantas, kuris pries daugiau nei dvidesimt metu uzregistravo Taiska kaip skolininka… Ir tas balsas, per daug panasus i Dmitrijaus Aleksandroviciaus balsa… As tiksliai zinojau, kieno veida, ka pamatyciau apsisukes. Ir man nerupi, kad Elrikas apibudino kazkoki senuka. Is kur man zinoti, kaip jie cia islaiko jaunyste?

Bet kol jie kalbasi, laikas susivokti.

– Kiek as tau skolingas uz sia paslauga, Elrik?

«Trys simtai monetu, pone Sciacca, kaip sutarta», – dar placiau nusisypsojo mano pagrobejas.

«Sutareme, kad priziuresite savo pusbroli ir butinai busite salia, kai jam reikes pagalbos. Sutareme, kad nedelsdami pranesite man apie suteiktas paslaugas ir nesvarstysite kitu variantu. Ir mes nesutareme, kad savo radini nesite per miska.

Galbut nekromantas mokejo skaityti mintis arba tiesiog gerai pazinojo Elrika, nes taip tiksliai atspejo. Bet vaikinas akimirka tik pazvelge i mano sakos suzalota veida ir guztelejo peciais: